Gegužės 10,2016

Laidos „Dvi pusės“ tema – kalbų įvairovės reikalai postmoderniame pasaulyje

logo_ziniu_radijas2Gegužės 10 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos laidos „Dvi pusės“ tema – „Kalbų įvairovės reikalai postmoderniame pasaulyje“. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Jei permainos visame kame, kodėl jos turėtų aplenkti kalbą? Teisingai, neaplenkia, kitaip ir būti negali – viena vertus, kažkaip juk reikia rasti bent adekvačių atitikmenų apie visiškai naujus tikrovės fenomenus transliuojantiems tarptautinėje apyvartoje jau kurį laiką funkcionuojantiems žodžiams, tokiems kaip spamas ar koveris. Kalbantysis iškart skuba teisintis, jog abu šie žodeliai lietuvių kalboje kategoriškai neteiktinos svetimybės ir keistini atitinkamai į brukalą ar šiukšlę bei perkūrinį, perdirbinį, versiją. Taigi jūsų teisė rinktis.

Tiesa, energingi laikai geba pateikti pikantiškų situacijų – ir laidos „Dvi pusės“ istorijoje pasitaikė atvejis, kai konservatyviai ambicinga kalbos redaktorė iš interneto brukalų keliasdešimt tūkstančių dolerių uždirbusio kaliforniečio vyruko apie šią praktiką pasakojančios knygos pavadinimą primygtinai rekomendavo versti tokiu būdu, jog besivadovaujantis blaivia nuovoka bet kas būtų padaręs išvadą, kad tas vyrukas uždirbo surinkdamas iš gyventojų šiukšles Kalifornijoje.

Jokiu būdu nepamirština ir aplinkybė, kad lingvistinių žygdarbių reikliai pageidauja poindustrinis kapitalizmas. Tik beviltiškas naivuolis dar tiki, jog antraštės misija yra nurodyti, apie ką bus po ja paskelbtas tekstas. Kokie niekai! Antraštė skirta ne apgailėtinam, senamadiškam informavimui, o vyliui, kad vartotojui gniaužtų kvapą ir jis tokiu būdu nebūtų nuviltas. Tekstų vartotoją profesionalai mobilizuoja, idant jis neprarastų budrumo ir būtų stebinamas iki sąmonės netekimo imtinai.

Tekstų, ypač antraščių, skaitymas nūnai – tai savos rūšies kovos be taisyklių. Nabagė logika tenesipainioja po kojomis, kai reikalo imasi viešosios erdvės tigrės ir briedžiai. Drebėk, ne tik bėgimo takeli, bet gal ir visa Lenkija, jei pažodžiui mėginsime suprasti štai šį šedevrą: „Moterų Usainas Boltas iš Lenkijos drebina bėgimo takelį“; arba kažkurią – veikiausiai, nuoširdesnę – visuomenės dalį apims visai rimtas rūpestis, belaukiant balandžio, mat „Nacionalinis stadionas iš mirties taško bus stumiamas balandį“. Esama poreikio stumti – ir kiek į kažkokią konkrečią pusę? Kaip technologiškai organizuojamas stadiono stūmimas? O ar galima prie stūmimo akto prisidėti?

Intriguojančių klausimų daugiau nei atsakymų – tai teisinga, nes daro gyvenimą ypač turiningą. Visuotinės kaitos vajuje svyruoja net tradiciškai konservatyvūs kalbos pamatai, ne veltui paieškos sistemoje „Google“ surinkę iš pažiūros nekaltą frazę „kalbos ateitis“ gausite 539 tūkstančių nuorodų į pačias margiausias prognozes.

Ką gi, šiandien – apie kalbines realijas bei kalbos perspektyvą. Pirma pusė – straipsnis „Einaras Selvikas privertė 1600 rusų dainuoti senąja islandų kalba“ iš Norvegijos dienraščio „Aftenposten“, ir antroji – publikacija „Laisvė byloja daugeliu kalbų“ iš britų žurnalo „Aeon Magazine“.

Pirma pusė – straipsnis „Einaras Selvikas privertė 1600 rusų dainuoti senąja islandų kalba“ iš „Aftenposten“.

1600 rusų visa gerkle skanduoja posmus iš „Vyresniosios edos“ Vladimiro Putino biuro Maskvoje pašonėje, senosios islandų kalbos žodžius aidas nešioja po uždarytą fabriką „Krasnyj Oktiabr“ pačioje Maskvos širdyje. Einaras „Kvitrafnas“ Selvikas ir norvegų grupė „Wardruna“ rodo rusams tiesiausią kelią pas Helę, kuri skandinavų mitologijoje buvo mirusiųjų pasaulio globėja.

Ekstazės pagauta publika daugelį „Vyresniosios edos“ giesmių dainuoja atmintinai. Anatolijus su draugais iš mažo Sibiro miestelio greta Omsko keliavo 2200 kilometrų pasiklausyti Einaro. Vaikino teigimu, „Wardruna“ jiems didžiausias sektinas pavyzdys. Dauguma norvegų grupės gerbėjų – paprasti rusų vaikinai ir merginos, akivaizdu, jog jie panirę į tikrą ekstazę nuo senoviškų skandinaviškų dainų apie dievus. Jauni rusai moka už bilietus tiek pat, kiek paklotų už vietas pirmose parterio eilėse istoriniame pastate Didžiojo teatro, kur koncertuoja geriausi pasaulio baleto bei operos meistrai.

Po dviejų valandų muzikos, atliktos istoriniais instrumentais, tokiais kaip tošies ragas, norvegiškas smuikas hardingfelė, elnio odos būgnai, kaulų fleita bei seniausias norvegų styginis instrumentas lyra Kravik, „Krasnyj Oktiabrj“ sienos tiesiog drebėjo, rusai norėjo toliau dainuoti senąja islandų kalba. Kaip interneto socialiniame tinkle parašė viena mergina, ji pasijuto taip, tarsi būtų atsidūrusi mistiniame ūkanotame miške, kurio laukymėje „Wardruna“ atlieka senovinius ritualus, suteikiančius tokią energiją, kurios apsakyti neįmanoma. Grupė turi daugiau pasekėjų nei labai populiaraus norvegų biatloninko Olės Einaro Bjørndaleno gerbėjų klubas.

„Wardrunos“ lyderis E. Selvikas po koncerto publiką apibūdina kaip labai betarpišką ir aitringą. Muzikantai pirmą kartą sudainavo papildomą dainą, kurios žiūrovai nusipelnė. Jis priduria manąs, jog norvegų bei rusų kultūros bei istorinis paveldas nestokoja bendrumo, kurį žmonės jaučia.

E. Selvikas pradėjo grupės projektą 2003-aisiais, jis senųjų norvegiškų bei islandiškų runų tekstų pagrindu kuria muziką, atliekamą instrumentais, kuriais naudojosi dar vikingai. Pasak paties, įkūrė „Wardruną“, nes daugelis atlikėjų, interpretuodami istorinį paveldą, jį perkurdavo. Gi šis muzikantas norėjo siekti autentikos. Dabar jis prisipažįsta pradžioje nesitikėjęs, kad viskas galų gale virs kažkuo ypatingu, todėl publikos reakciją vadina neįtikėtina.

Svarbi priežastis to, kad norvegų grupė Maskvoje renka pilnas sales, yra stulbinančios sėkmės sulaukęs airių-kanadiečių serialas apie vikingų herojų Ragnarą Lodbroką. Vien Amerikoje bei Kanadoje serialą „Vikingai“ pažiūrėjo 7 milijonai žmonių, „Wardruna“ lyderis daugelyje jo serijų asmeniškai atliko savo dainas. Jis sako pastebėjęs, jog daugelis žmonių turi labai asmenišką santykį į šiuos kūrinius, kuriuose mintys, jausmai, išsireiškimai ne mažiau svarbūs nei muzika.

Anatolijus ir Sergejus iš Omsko groja grupėje „Nytt Land“, irgi naudodami tik senovinius norvegiškus instrumentus bei dainuodami senąja norvegų kalba. Paklausti, kas paskatino sibiriečius uždainuoti norvegiškai, atsako, jog naudodami šią kalbą daugiau sužino apie save, mat senoji norvegų kalba – tai beveik šamanizmas, kuris Sibire turi gilias šaknis.

Rusų gerbėjai jau svarsto apie kelionę į Norvegiją, kad patirtų, kaip „Wardruna“ muzikuoja namuose. Tiesa, tai brangi šalis, kita vertus, turistaujant juk galima gyventi ir palapinėje. Todėl neatmestina, jog kažkur Oslo fiordų pakrantėje vasarą pasirodys senąja norvegų kalba šnekantys rusai.

Dabar – antra pusė, publikacija „Laisvė byloja daugeliu kalbų“ iš „Aeon Magazine“.

Vaikystėje, kurią praleidau kaime piečiau Luaros lygumos, labiausiai baiminausi, jog mano anglė mama prie visų kalbės su manimi savo gimtąja kalba. Anglų kalba bendravome namuose, prancūzų – už šeimos ribų. Buvo dar italų kalba, kurios prireikdavo reguliariai lankant tėvo gimines Italijoje. Kuomet jau gyvendamas Londone pats tapau tėvu, laikiausi nuostatos, jog bendraudamas su atžalomis prancūziškai natūraliai lenksiu vaikus prie dvikalbystės. Deja, taip nenutiko, jie vengia pokalbių prancūziškai ir su šeimos nariais, ir giminėmis.

Londonietis draugas italas neseniai užsiminė, jog turėčiau atsisakyti idėjos diegti antrą kalbą savo vaikams, nes anglų kalba šiandien pasaulyje turi tvirtą ir nepajudinamą statusą, ja šneka maždaug 2 milijardai planetos žmonių. Ispanijoje, Turkijoje, Graikijoje ar Šveicarijoje pardavėjai ar viešbučių savininkai su jumis bendrauja angliškai, net neklausdami, iš kokios šalies atvykote. Faktas, kad kalbančiųjų šia kalba skaičius jau pranoko kiekį žmonių, kuriems anglų kalba gimtoji, esmingai veikia jos plitimo dinamiką. Daugelyje Jungtinių Valstijų, Australijos, Jungtinės Karalystės vietų užsienio kalbų studijos universitetuose traukiasi.

Kita vertus, pasaulyje dar netrūksta vietų, kur dvikalbiškumas ar daugiakalbiškumas tebepraktikuojamas. Indijoje šnekama 461 kalba, Kamerūne – 280 kalbų. Skandinavijoje bei Nyderlanduose įprasta nuo mažumės anglų kalbos mokyti kartu su gimtąja. Libane daugelis žmonių į šneką natūraliai įterpia arabiškus, angliškus bei prancūziškus žodžius.

Kembridžo universiteto teorinės bei taikomosios lingvistikos skyriaus tyrimas nurodo, jog dvikalbiai vaikai lengviau socialiai integruojasi bei pasižymi didesniu kognityviniu lankstumu nei jų vienakalbiai bendraamžiai. Toronto Jorko universiteto psichologų 2004-aisiais atliktas tyrimas irgi patvirtina tokių vaikų pažintinių gebėjimų pranašumą jau ikimokykliniame amžiuje. Antra kalba skatina smalsumą bei atvirumą. Niujorke 19 amžiuje leisti 7 laikraščiai skirtingais idiš kalbos variantais, taip pat būta spaudos italų, švedų bei vokiečių kalbomis. Tik vėliau šis didmiestis tapo nacionalinių skirtumų lydymo katilu.

Gebėjimas kalbėti įvairiomis kalbomis suteikia laisvės, kita vertus, nacijų formavimosi istorija nestokoja lingvistinių dramų, tokių kaip prancūzų kalbos žlugdymas Luizianoje praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečiais ar bretonų kalbos naikinimas Prancūzijoje po Pirmojo pasaulinio karo. UNESCO duomenimis, daugiau nei pusė iš dabar egzistuojančių 6 tūkstančių kalbų planetoje gali išnykti iki šio amžiaus pabaigos. Neatsitiktinai Londono rytų bei Afrikos tyrimų mokyklos remiamas Hanso Rausingo projektas „Pavojuje esančios kalbos“ pasirinko bauginantį šūkį „Kiekvienas prarastas žodis reiškia dar vieno pasaulio praradimą“.

Globalizacijos ir technologijų peršama globali anglų kalba grubiai naikina įvairovę, jos hegemonija skatina prastėjimą, kai kultūrinis mažumų savitumas nyksta spaudžiamas šabloniško standarto. Ir pati anglų kalba virsta beforme, nuo niuansų išvalyta, žargonybių pripildyta lingvistine migla be šeimininko. Panašiu būdu IKEA visame pasaulyje gamina vienodus baldus.

Tiesa, globalios anglų kalbos išplitimas gali priversti kitas kalbas lįsti iš šešėlio. Japonijos telekomunikacijų operatorius „NTT Docomo“ kuria vertimo iš anglų į kitas kalbas realiu laiku technologiją, kurią planuoja naudoti per Tokijo olimpines žaidynes 2020-aisiais. Ši bei panašios iniciatyvos gali vėl suteikti erdvės lingvistinei įvairovei bei išsaugoti galimybę neprarasti pasaulio interpretacijų gausybės. Kalbų mirtys gilina krizes planetoje – ne tik lingvistines, bet ir ekologines, kultūrines bei ekonomines. Įvairovė atakuojama iš visų pusių, todėl noras kalbėti kitomis kalbomis laikytinas bandymu liudyti, kad pasaulio daugialypiškumas bei įvairovė yra labai svarbūs.