Balandžio 5 d. „Žinių radijo“ eteryje transliuotos laidos „Dvi pusės“ tema – „Apie tikrus arba tariamus laiko virsmus“. Šią užsienio spaudą apžvelgiančią laidą rengia ir veda žurnalistas Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Žodžio „motyvas“ reikšmė apibrėžiama ir kaip institucinio veikimo bei piliečių poelgių priežastis, ir kaip mažiausias meno kūrinio turinio ar struktūros vienetas. Taigi, pagal apibrėžimą motyvas yra ne tik psichologinė ar procedūrinė, bet ir jauki estetinė kategorija.

Bet globaliai turiningame mūsų gyvenime motyvo veikimo arealas išsiplėtė neregėtai – esama politinių, teroristinių, finansinių, seksualinių, psichoanalitinių, kilnių, klaninių, akademinių, propagandinių, religinių, nusikalstamų ir dar dievai žino kokių motyvų. Tarp motyvų nesunku pasimesti, pasitaiko, jog motyvuose painiojamasi ir galų gale visai susipainiojama, ypač kai jautresni, subtilesni asmenys priversti aiškintis viešai. O atviroje visuomenėje motyvų aiškinimasis tik viešas ir joks kitoks.

Nepaliaujamas vystymasis būtinai implikuoja jaunystės fenomeną – jaunos būna galaktikos, demokratijos, pupytės, civilizacijos, esama jaunos muzikos, jaunas būna Mėnulis, jauni patinai ir taip toliau. Žodis „jaunas“ svarstytinas ir kaip kontekstinis sinonimas žodžiui „šviežias“. Taigi – ar dabartinius reikalus tinka vadinti šviežiu pasauliu? Galai žino.

Planetos lyderiai ne ypač optimistiškai vertina pasaulio ekonomikos augimą, pasak metų pradžioje paskelbtos apklausos, vos 27 proc. transnacionalinių kompanijų šefų pareiškė maną, jog augimo statistika gerės. Tiesa, ir šiuo, ir kitais gėlos dėl ateities atvejais pridurtina, kad Europos projektas oficialiai laidojamas bent nuo 1918-ųjų, kuomet Osvaldas Spengleris paskelbė savo veikalą „Vakarų saulėlydis“. Per vis dėlto netrumpą „laidotuvių“ procesą nebūtin pasitraukė dauguma laidotojų, gi pats Europos „lavonas“ gyvuoja ir gal net nelabai ima į galvą, kad jam periodiškai ir autoritetingai diagnozuojama pabaiga.

Kita vertus, mūsų prigimtis labai žmogiškai trokšta pastovumo, kuris suteikia vilties, mums paprasčiausiai sunku rasti motyvą išlikti vilties deficito sąlygomis. Tikriausiai ne taip ir sunku būtų rasti abejojančiųjų dėl ateities, sutrikusiųjų statistikos, kuri patvirtintų, kad esame pasmerkti tarpulaikio trapybei. Dar kita vertus – nors teiginys ne ypač populiarus ir ignoruojamas, bet gal ekonomika dar ne visas gyvenimas?

Tarkime, 30 metų gyvavusios popierinės dienraščio „The Independent“ versijos virsmas tik į virtualią kovo 27-ąją vienus privertė apmaudžiai atsidusti – na štai, nebėra dar vieno tikrovės atributo, prie kurio spėjome prisirišti. Paskutiniame popieriniame numeryje net senas „The Independent“ priešininkas, buvęs premjero Tonio Blairo padėjėjas Alastairas Campbellas pareiškė, jog liūdna, kad „The Independent“ išeina, „The Guardian“ atleidžia darbuotojus, o štai niekam tikęs „Daily Mail“ tebeklesti.

Ką gi, šiandien gal kaip niekada anksčiau vaizdžiai pasitvirtina istoriko bei filosofo Arnoldo Toynbės civilizacijų gyvavimo ciklų teorija, pagal kurią, aukščiausi jų pakilimai bei giliausi nuosmukiai klostosi pagal sinusoidės logiką. „The Independent“ didžiausio populiarumo laikais buvo leidžiamas daugiau negu 420 tūkstančių egzempliorių tiražu, gi įsitvirtinant interneto žiniasklaidai popierinės versijos leidyba susitraukė iki 40 tūkstančių egzempliorių. Aišku, ir tokiomis aplinkybėmis netrūksta siekiančių žvelgti į ateitį nepaisant nieko, kaip tą darė dienraščio žurnalistai, viešai demonstravę optimizmą tvirtindami, jog gyvenimas tęsiasi.

Šiandien – apie laiko virsmą, tikrą ar tariamą, kiekvienas teapsisprendžia asmeniškai. Pirma pusė – redakcinis straipsnis „The Independent: gyvybingesnis už visus gyvus“ iš tikrovę prieš gerą savaitę palikusios popierinės šio dienraščio versijos, ir antroji – interviu su Shimonu Peresu „Esame senojo pasaulio perėjimo į naująjį liudininkai“ iš Prancūzijos dienraščio „Le Figaro“.

Pirma pusė – redakcinis straipsnis „The Independent: gyvybingesnis už visus gyvus“ iš paskutinės popierinės šio dienraščio versijos.

Paskutinis popierinis numeris suteikia pagrindo prisiminti, kokį kelią nuėjo dienraštis. Esama tokio dalyko kaip „The Independent“ dvasia, kuri atsispindi ir laikraščio pavadinime (Independent lietuviškai – nepriklausomas, savarankiškas). „The Independent“ nuosekliai laikėsi novatoriškų moralinių, politinių, intelektualinių bei kultūrinių vertybių, tai jos buvo dienraščio pergalių šaltinis ir tebetarnauja dirbant žurnalistinį darbą dabar jau skaitmeninėje erdvėje.

Pirmas dienraščio numeris pasirodė Šaltojo karo metais. Tuo metu pasaulis išgyveno gilaus ideologinio skilimo laikus, ir britų politinė scena nebuvo jokia išimtis. Poliarizuotos žiniasklaidos sąlygomis nepartinio, nuo savininkų ar partinių ryšių iš tiesų nepriklausomo leidinio pasirodymas buvo tikras gaivaus oro gurkšnis. Nepriklausomybė nereiškia neutralumo – visada palaikęs istorijos tėkmę, o ne jos lėtėjimą skatinančius požiūrius, dienraštis nevengdavo nei dešiniųjų, nei kairiųjų temų.

Demokratija yra vienintelė politinė idėja, dėl kurios mes ryžtingai kovėmės. Joks kitas leidinys nepasisakė taip griežtai dėl britų politinės sistemos absurdiškumo bei korupcijos Lordų Rūmuose. Kai kada gremėzdiškai atrodantys vyriausybės reikalai mums visada rūpėjo ne mažiau nei populiarios sporto ar politinio gyvenimo temos.

Daugelis iš nemadingų dalykų, kuriuos palaikėme, ilgainiui iš erezijų virto visuotinai priimtinomis normomis. „The Independent“ dešimtmečiu anksčiau nei kiti prašneko apie tai, kad klimato kaitą lemiantys žmogaus veiklos faktoriai grasina tiek žmonijai, tiek mūsų planetai. Tą darėme nei mesdamiesi į sentimentalumą, nei į kai kuriems Žaliųjų judėjimams būdingą mizantropiją. Mes labai atkakliai platinome mokslo bei Švietimo vertybes.

Apie priklausomybės nuo skolų pavojų dienraštis perspėjo gerokai anksčiau, nei tai suprato politikai bei finansininkai, kurie, beje, tą įsisąmonino per vėlai. Nepaisydami visuotinės isterijos pirmi pasisakėme už homoseksualų teises šalyje ir pasaulyje, humanišką elgesį su pabėgėliais bei prašančiais prieglobsčio. Agitavome už globalizacija ir imigraciją, tuo pat metu sąžiningai perspėdami apie to kainą.

Ypač svarbu tai, kad „The Independent“ visa tai darė, nesilauždamas nė į vieną telefoną. Richardas Murdokas mėgino sunaikinti dienraštį ir atnešė jam neabejotinos žalos, bet ir praėjus 20 metų po kainų karo laikraštis demonstruoja pasaulinio lygio žurnalistiką, neužsiimdamas valdininkų papirkimu, neversdamas policininkų sukčiais ir nepakirsdamas valstybės pamatų skandalingais, pigiais siužetais. Veržli, brutali, tarp analitinės bei tabloidų kultūrų padalinta britų žiniasklaida išgyvena siaubingus laikus, tačiau „The Independent“ daro viską, kad būtų saugomas bei vystomas spaudos laisvės principas.

Šiandien tiesa vėl išeina iš mados, biurokratinių struktūrų bei korporacijų viešųjų ryšių darbuotojai begėdiškai sėja apgaulę. Dar daugiau, tiesa kainuoja brangiai ir neretai yra nuobodi, gi melas pigus, lengvai pasiekiamas ir atrodo patraukliai. Nekeista, kad klesti spauda, besirenkanti pardavimus užtikrinantį melą. Bet ši aplinkybė tik stiprina „The Independent“ siekį skelbti tikras žinias.

Dienraščio redakcija buvo ir lieka atkakliu kariu tiesos bei civilizacijos kare prieš barbarybę. Keldamasis į skaitmeninę erdvę „The Independent“ ne užsidaro, bet keičiasi, įgydamas tribūną įvairiose interneto platformose. Mūsų pusėje – istorija bei globalios ambicijos, nors spausdinimo mašina sustabdyta, rašalas rašalinėse išdžiūvo ir popieriniai puslapiai daugiau nešnarės, „The Independent“ dvasia skleisis virtualioje erdvėje.

Dabar – antra pusė, publikacija „Esame senojo pasaulio perėjimo į naująjį liudininkai“ iš „Le Figaro“.

Buvusio Izraelio prezidento S. Pereso teigimu, šiuo metu planeta yra atsidūrusi tarpiniame etape tarp seno bei naujo pasaulių, esame perėjimo į naują civilizacijos lygmenį liudininkai. Baigiasi teritorinių ginčų bei užkariavimų epocha, net ir būsimi konfliktai visiškai skirsis nuo buvusiųjų, problema ta, kad žmonija dar neatsisveikino su sena tvarka ir nevisiškai perėjo į naująją.

Atsakydamas į klausimą apie „Islamo valstybę“, buvęs Izraelio lyderis pareiškė, kad karai paprastai turi tikslą, gi terorizmas tesąs protestas. Džihadistai – tai tikintieji, kurie nori pakeisti susiklosčiusią sistemą, jie mano turį teisę primesti savo valią. Bet islamistai neturi programos, nesiunčia jokios žinios, tik kerštą.

Klostantis naujai pasaulio tvarkai, vyriausybėms tenka narplioti daugybę dilemų, mat egzistuoja globali ekonomika, bet nėra globalaus valdymo. Jaunoji karta siekia geresnio išsilavinimo, geresnio gyvenimo, todėl irgi renkasi protestą. Panašu, kad naujajame pasaulyje reikės ne valdyti, bet tarnauti.

Kad senasis pasaulis neišnyko, liudija teroro aktai Europoje. Būtina kovoti su terorizmo priežastimis, tokiomis kaip apgailėtina socialinė dalies visuomenės padėtis, išsilavinimo, medikamentų, maisto produktų trūkumas bei moterų diskriminacija. Gavusieji išsilavinimą privalo turėti galimybę dirbti, Artimuosiuose Rytuose 65 proc. žmonių yra jaunesni nei 28-erių, taigi privalu dirbti su jaunąja karta.

Buvęs žydų valstybės lyderis įsitikinęs, kad „Islamo valstybę“ renkasi mažuma, todėl milijonams jaunų žmonių būtina suteikti kitokio gyvenimo galimybes, tuo pat metu kalbantis su jais apie religiją globaliame pasaulyje. Būtina ne tik padėti kurtis pabėgėliams Europoje, bet ir steigti gamybos įmones Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, taip grėsmės zonas verčiant naujomis rinkomis. Problema yra ne „al Qaeda“ ar „Islamo valstybė“, bet skurdas, išsilavinimo deficitas ir pakantumo stoka. Štai kodėl Izraelyje siekiama keisti ne tik pasaulį, bet ir pasaulio perspektyvą. Siekiama orientuotis į stabilumą bei inovacijas.

Europos Sąjunga besikeičiančiame pasaulyje yra dar jauna, lyginant su ištisais karų bei konfliktų šimtmečiais, kuriuos turėjo pergyventi per ilgaamžę savo istoriją. Tarkime, kai viskas taip audringai keičiasi, kodėl europiečiams nesutarus dėl vienos kalbos vartojimo? Skaitmeninėje eroje Senasis Žemynas leidžia milžiniškus pinigus tūkstančiams vertėjų! Ponas S. Peresas pareiškė esąs įsitikinęs, jog Prancūzija bus pirma valstybė, kuri sugebės pilnai skaitmenizuotis. Informacinės technologijos augina bendrąjį vidaus produktą 2 proc. per metus, technologijų dominavimo procesas įsibėgėja.

Būdamas 92-ejų buvęs Izraelio prezidentas galvoja tik apie ateitį. Paklaustas, kaip pavyksta išlikti jaunam, siūlo klausiantiems patiems nuspręsti, kiek pavyko nuveikti ir kiek idėjų jie dar neįgyveno. Jei planų daugiau nei prisiminimų, žmogus yra jaunas.