Kovo 8 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Eksporto niuansai globaliame pasaulyje . Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Iš jubiliejinio, 30-o žurnalo „Forbes“ respektabiliausių planetos piliečių reitingo pirmo dešimtuko be problemų galime daryti išvadą, kurią nesunku ir šiaip numanyti, kad daugiausiai uždirba informacinės technologijos, investicijos bei energetika. Kaip ir rutininė naujiena, jog pirmoje pozicijoje regime 75 milijardais dolerių įkainotą poną Billą Gatesą, kurio pinigus nešančiais užsiėmimais įvardyti programinės įrangos tiekimas bei investicijos. Su technologijomis vienaip ar kitaip sietini bent 5 pirmo dešimtuko atstovai, o va jį užbaigiantys naftininkai broliai Charlesas ir Davidas Kochai su varganais 41 milijardu veikiausiai žymi tendenciją – technologijos į energetikos sektorių energingai skverbiasi, čia pat jį ir energingai keisdamos. Nafta bei tradicinė pramonė išgyvena ne geriausius laikus.
Jei technologijos valdo, neabejotina, jog jos pelningos bet kurioje ar beveik bet kurioje planetos vietoje, mat gyvename jau globaliame pasaulyje. Žodis „eksportas“ tokiomis aplinkybėmis lyg ir netenka savo buvusios prasmės arba, atvirkščiai, kaip tik sušvyti naujais prasminiais atspalviais, juo labiau, kad gyvenimo formų margumyne ir eksporto rūšių bukietas gausus ir margas.
Kovo pradžioje sužinojome, kad garsią Holivudo kino studiją „Miramax“, pagaminusią apie 700 filmų, tarp jų „Kriminalinį skaitalą“, „Niujorko gaujas“ bei „Anglą ligonį“, įsigijo Kataro žiniasklaidos kompanija „BelN“, valdanti televizijas 24 Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Europos valstybėse bei Jungtinėse Valstijose. Galima sandorį vadinti investicija, bet galima – ir kultūriniu eksportu, juo labiau, kad „BelN“ pranešime spaudai skelbiama, jog kompanija sieks siūlyti naują turinį. Koks jis, galima įtarti, nes „BelN“ savininkas katarietis Nasseras Ganima al-Helaifi neabejotinai yra geras musulmonas sunitas.
Žodžiu, eksportas yra įtakingas faktorius ir globaliame pasaulyje, su juo naujausiais laikais kai kada vyksta net paslaptingi, anksčiau neregėti dalykai. Tarkime, rusams paskelbus sankcijas europietiškiems maisto produktams ispaniškos citrinos paslaptingu būdu pradėjo sirpti Baltarusijoje kaip ir veistis joje norvegiškos lašišos.
Šiandien – apie eksporto įvairovę 21 amžiuje. Pirma pusė – publikacija „Amerikietiškų gamtinių dujų neužtenka, kad būtų susilpnintas energetinis Vladimiro Putino ginklas“ iš žurnalo „Foreign Policy“, ir antroji – straipsnis „Kodėl Amerika bei Rusija gali gaminti „Mozzarellą“? iš Prancūzijos dienraščio „Le Monde“.
Pirma pusė – publikacija „Amerikietiškų gamtinių dujų neužtenka, kad būtų susilpnintas energetinis Vladimiro Putino ginklas“ iš „Foreign Policy“.
Vasario pabaigoje suskystintų gamtinių dujų pripildytas tankeris iš Luizianos Sabin Passo terminalo pradėjo kelionę į Braziliją, pirmą kartą per beveik 50 metų amerikietiškos dujos pradėtos eksportuoti į užsienį. Šis atvejis vainikavo ginčus, kaip skalūnų dujų bumas Amerikoje gali suteikti Vašingtonui geopolitinį ginklą pigių energetinių išteklių pavidalu ir sąjungininkus Europoje bei Azijoje išvaduoti nuo rusiškų dujų priklausomybės. Tiesa, pirma 100 tūkstančių tonų dujų partija iškeliavo ne į Europą.
Jungtinės Valstijos greta Kataro bei Australijos rengiasi tapti viena didžiausių suskystintų dujų eksportuotojų, Teksase statomi dar 4 dujų eksporto terminalai, kurie bus baigti 2018-aisiais. Ryšium su tuo valstybės sekretorius Johnas Kerris kaip ir daugelis politikų Vašingtone keletą metų kalba apie galimybę išvaduoti Europą nuo rusiškų energetikos išteklių priklausomybės.
Be abejo, vien aplinkybė, jog Amerika tampa didele naftos bei dujų išgavėja, sukėlė pasaulyje grandininę reakciją. Dar iki pirmo tankerio išsiuntimo stojęs gamtinių dujų perteklius privertė rusų koncerną „Gazprom“ peržiūrėti sutarčių su Europos pirkėjais sąlygas. Pasak analitinio centro „American Security Project“ ekspertų, nors negalima tvirtinti, esą Amerika jau turi energetinį ginklą, vis dėlto ji įgijo kai ką, kas susilpnino priešininkų pozicijas.
Kita vertus, tai, kad Jungtinių Valstijų kompanijos yra pasirengusios eksportuoti milžiniškus energetinių išteklių kiekius, nereiškia, kad dujos automatiškai tampa Vašingtono politikų įtakos arsenalo dalimi. Amerikoje jų eksportas – pirmiausia verslas, kuriam politikai nevadovauja. Užsienyje dirbantys Jungtinių Valstijų diplomatai sako jau pavargę aiškinti, jog energetiniu verslu užsiima ne valstybės departamentas ar energetikos ministerija, bet privačios kompanijos.
Pastarosioms svarbiausia – ekonomika. Amerikos kompanijos parduos dujas daugiausia pasirengusiems mokėti pirkėjams nebūtinai iš valstybių, kurios labiausiai prisideda prie Jungtinių Valstijų strateginių uždavinių sprendimo: maždaug 90 proc. eksportinių dujų Sabin Passo terminale rezervuota privačioms britų, Ispanijos, Indijos bei Pietų Korėjos bendrovėms. Be to, eksportas iš Amerikos užklumpa rinką tada, kai pasaulis tiesiog maudosi gamtinėse dujose – Kataras bei Australija tiekia milžiniškus jų kiekius, į areną žengia nauji žaidėjai iš Kanados, rytų Afrikos, Viduržemio jūros regiono bei Irano.
Be abejo, Europoje netrūksta suskystintų dujų priėmimo terminalų, kurie dirba ne pilnu pajėgumu. Tačiau jie yra daugiausia Senojo Žemyno vakaruose, pavyzdžiui, Ispanijoje, o ne tokiose šalyse kaip Ukraina, Vengrija ar Bulgarija, kurios ypač priklausomos nuo rusiškų energetinių išteklių.
Kita vertus, vien galimybė bet kada prieiti prie papildomų rezervų naudinga sudėtingoje energetinėje situacijoje esančioms Europos šalims, kurios ne vienerius metus siekia diversifikuoti energetinių išteklių importą. Vašingtono tarptautinių santykių tarybos vyresniojo bendradarbio Jenniferio Harriso teigimu, pozityvus yra Europos Sąjungos (ES) lyderių tikėjimas amerikietiškų energetinių išteklių geopolitine svarba.
Klostosi situacija, kokios niekas nenumatė. Prieš dešimtmetį Rusija, Kataras ir Iranas dominavo gamtinių dujų rinkoje ir net svarstė apie dujinio OPEC steigimą, dabar dėl skalūnų dujų bumo jos priverstos kautis dėl savo dalies rinkoje. Pasak J. Harriso, Amerikai tai didžiulė geopolitinė pergalė, net jei ir nelabai regima.
Dabar – antra pusė, straipsnis „Kodėl Amerika bei Rusija gali gaminti „Mozzarellą?“ iš „Le Monde“.
Nebeįmanoma suskaičiuoti atvejų, kuomet Grenoblio riešutai kilę iš Kalifornijos, o Parmezano sūrio kilmės vieta – Pensilvanija. ES dėl neteisėto pavadinimų naudojimo aiškinasi kone su visu pasauliu, dėl dvišalių susitarimų nebuvimo įmonės bet kurioje planetos vietoje su europietiškais prekių ženklais gali elgtis kaip tinkamos. Neseniai pavyko pasiekti susitarimo su Kanada dėl 172 europietiškų pavadinimų apsaugos iš 1510 registruotų Europos Komisijoje. Otava įsipareigojo laikytis tikslaus markiravimo, atskiriančio vietos produkciją nuo importuotos iš Europos.
Senajame Žemyne pavadinimo priklausomybės konkrečiai geografinei zonai principas galioja nuo 19 amžiaus 2-os pusės, kuomet ėmė augti tarptautinė prekyba. Gi likusiame pasaulyje pavadinimai „mozarella“ ar „šampanas“ yra veikiau produktų kategorijas apibūdinantys bendriniai žodžiai. Jungtinėse Valstijose nepripažįstami kokie nors teritoriniai ar regioniniai prekės ženklai, Amerikoje prekės pavadinimas ginamas tik kai jį registruoja įmonė ar privatus asmuo. Parmos kumpį Šiaurės Amerikoje galima parduoti pervardinus „originaliu kumpiu“, mat prekės ženklą „Parmos kumpis“ yra registravusi viena Kanados kompanija.
Kai nėra oficialių susitarimų, vienintelis būdas ginti prekės ženklus yra lobizmas. 1941-aisiais įsteigta Šampanės vynų gamintojų profesinė sąjunga užsiima šio produkto reklama bei kova su vadinamuoju legaliu pavadinimo savinimusi. Pavyzdžiui, sąjunga siekia, kad Brazilijos valstijos Riu-Grandi-du Sul vyndariai liautųsi rašyti žodį „šampanas“ ant savo balto putojančio vyno butelių. Jungtinių Valstijų, kur žodis „šampanas“ yra balto putojančio vyno sinonimas, valdžia tvirtina, jog šis pavadinimas tapo visuomenės nuosavybės dalimi. Ten kova ypač kieta, nes Amerikos kompanijos ramia sąžine eksportuoja vynus, ant kurių butelių etikečių puikuojasi prestižinio prancūziško produkto pavadinimas. Vienintele prancūzų gamintojų pergale laikytinas draudimas įvežti juos tokiu pavadinimu į ES teritoriją, kur „šampano“ prekės ženklas apgintas įstatymu.
Reikalai su sūriu irgi sudėtingi. 512 parmezano gamintojų savo lobistus turi nuo 1928-ųjų ir kaunasi dėl šio produkto geografinio tyrumo. Šiuo atveju kalbama apie labai didelius kiekius: pasak gruodį atlikto tyrimo, 67 proc. iš 100 tūkstančių tonų Amerikoje parduoto sūrio su parmezano prekės ženklu bei Italijos vėliava ant pakuotės neturėjo nieko bendro su oficialiais šios rūšies gamintojais. Parmezano konsorciumas mėgina apginti savo prekės ženklą. Europoje tą pavyko padaryti 2002 bei 2004 metais padedant Prancūzijai, Olandijai, Graikijai, Jungtinei Karalystei bei Ispanijai, bet prieštaraujant Vokietijai, kuri norėjo pripažinti žodį „parmezanas“ bendru pavadinimu, o ne vertimu iš italų kalbos. Jungtinės Valstijos, Naujoji Zelandija bei Australija laikosi panašios pozicijos kaip ir vokiečiai.
2005-aisiais po aršių ginčų Romoje vykusiame Pasaulio sveikatos organizacijos standartų komisijos posėdyje italams vis dėlto pavyko pasiekti savo, kai Europos delegacija pateikė argumentą, jog nepripažinus parmezano intelektine nuosavybe tai būtų teisinis precedentas nepripažinti ja ir tokioms regioninėms prekėms kaip, pavyzdžiui, kolumbietiška kava. Vis dėlto parmezano gamintojų kova su Amerikos, Vokietijos bei kitais bendrų sąvokų šalininkais dar nebaigta.
Šis sūris – tik vienas iš daugybės atvejų, Europos maisto produktų saugumo agentūra yra sudariusi maždaug 600 maisto produktų bei 4 tūkstančių vynų sąrašą, kurie tapo produktų piratavimo taikiniais.