Kovo 29 d. Arūno Sprauniaus rengiamos laidos „Dvi pusės“ tema – Korupcijos atspalviai globalybėje. Pirma pusė – straipsnis „Labai daug sporto elito atstovų vartoja dopingą, vien moksliniais metodais visų demaskuoti neįmanoma“ iš interneto leidinio „BuzzFeed“, ir antroji – ekonomisto, Nobelio premijos laureato Josepho Stiglitzo publikacija „Globalizacija – tai ne tik pelnas, bet ir mokesčiai“ iš dienraščio „The Guardian“. Laidą pristato bendrovė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laidos įrašą galite išklausyti čia, taip pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Galima suprasti rusakalbių „Eurosport“ komentatorių nuoskaudą, kai jie neslėpdami apmaudo registravo eilinį amerikiečių aukso medalį pasaulio uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate Portlende. Jų tautiečių ten nebuvo dėl banalios priežasties – rusų sportininkai dėl dopingo vartojimo ėmė kristi kaip lapai rudenį po to, kai Pasaulio antidopingo agentūros WADA komisijos ataskaita praėjusį lapkritį parodė, jog į dopingo vartojimo sistemą Rusijoje įtraukti ne tik sportininkai, treneriai, bet ir gydytojai, specialiosios tarnybos ir net dopingo kontrole turinčios rūpintis institucijos. „The Times“ ta proga priminė istoriją su dviejų rusų plaukikų teigiamais dopingo testais, kurie taip ir nebaigti tirti, mat demaskuotųjų gydytojas turėjo gerus ryšius su teisėsaugininkais.
Kita vertus, kai planetoje veši ir tarpsta visos gyvenimo formos, sakykite, kodėl neturėtų klestėti ir korupcija? Ji tą ir daro neatsilikdama nuo gyvenimo. Lietuviškoje „google“ paieškos sistemos versijoje surinkę žodį „korupcija“ gausime maždaug 539 tūkstančius nuorodų. Bene kruopščiausiai korupcijos tradiciją puoselėjančios Rusijos paieškos sistemoje „yandex“ ši sąvoka renka 19 milijonų nuorodų.
Gal žmonija kol kas negali išsiversti be reiškinio, kurį „Wikipedija“ apibrėžia kaip piktnaudžiavimą galia siekiant asmeninės naudos. Juo labiau, kad korupcijos veikimo laukas platus bei įvairiapusis – kyšių, piktnaudžiavimo, prekybos įtaka, nepotizmo, sukčiavimo, kartelinių susitarimų bei kitais pavidalais ji veši versle, sporte, valdžioje bei už jos ribų, žiniasklaidoje, ir tai tikrai ne pabaiga. Duomenų apie šį fenomeną randame dar prieš gerokai prieš Kristų gyvavusios Asirų imperijos institucijos, šiuolaikinės „vidaus reikalų ministerijos“ atitikmens, archyvo įrašuose apie kyšius ėmusius rūmų tarnautojus bei Indijoje prieš porą tūkstančių metų parašytame veikale „Arhashastra“.
Kai toks buvimo pasaulyje metodas tikrintas šimtmečiais, būtų keista neaptikti jo apraiškų šiuolaikinėje tikrovėje. Štai skaitome rutinine įvardytiną naujieną apie tai, jog kovo 25-ąją Ukrainos Užakarpatėje įkliuvo 10 tūkstančių dolerių kyšiu susigundęs pasienietis. Be abejo, smulkmena – atlaidžiai tariame sau, mat po ranka turime išties pasigėrėtino užmojo pavyzdžių. Pasak „The Washington Post“, Ukrainos infrastruktūros ministerijai vadovaujančiam Andrejui Pivovarskiui niekaip nepavyksta privatizuoti beveik 300 valstybinių įmonių, mat jos yra su politikais susijusių korumpuotų verslininkų pajamų šaltinis.
Korumpuotos, pasirodo, yra ištisos politinės sistemos, tarkime jei gali išgyventi nedirbdamos. Vienaip nenumaldomai pingant naftai jaučiasi jos išgavėja demokratinė Norvegija, ir gerokai kitaip, neabejotinai rūškaniau, dar visai neseniai naftos piniguose besimaudžiusios ir politines bei ekonomines reformas ignoravusios Rusija bei Venesuela.
Apie korupciją galima kalbėti be galo ir nenuobodžiai. Tai ir šnektelėkime. Pirma pusė – straipsnis „Labai daug sporto elito atstovų vartoja dopingą, vien moksliniais metodais visų demaskuoti neįmanoma“ iš interneto leidinio „BuzzFeed“, ir antroji – ekonomisto, Nobelio premijos laureato Josepho Stiglitzo publikacija „Globalizacija – tai ne tik pelnas, bet ir mokesčiai“ iš dienraščio „The Guardian“.
Pirma pusė – straipsnis „Labai daug sporto elito atstovų vartoja dopingą, vien moksliniais metodais visų demaskuoti neįmanoma“ iš „BuzzFeed“.
Praėjusį lapkritį Pasaulinės antidopingo agentūros WADA komisija rekomendavo pašalinti rusų lengvaatlečius iš tarptautinių varžybų po to, kai išaiškinta, jog jie sistemingai vartojo dopingą. Vis dėlto ši istorija ne apie tai, jog sportas yra vien tik nešvarus. Reikalas tas, kad pasikeitė moksliniai dopingo vartojimo išsiaiškinimo metodai – dabar tiriama organizmo reakcija į uždraustus preparatus, užuot ieškojus pačių preparatų buvimo organizme pėdsakų.
Ekspertų vertinimu, naujas metodas, kurio pagrindą sudaro vadinamųjų „biologinių pasų“ sudarymas, užtikrins sąžiningesnį varžymąsi. Tiesa, nors pasų įvedimas verčia mažinti draudžiamų preparatų dozes, statistinis neapibrėžtumas vis tiek rodo, jog neįmanoma nutverti absoliučiai kiekvieno, kuris dopingą vartoja. Kaip nurodo Jungtinių Valstijų fiziologas Michael Joyner, nėra vien mokslinio-techninio šios problemos sprendimo metodo.
Anksčiau uždrausti preparatai būdavo išaiškinami tiriant ar jų nėra sportininko šlapime. Tačiau vos pradėjus taikyti bet kokį naują testą, sportininkai pereidavo prie kitų preparatų. Gi biologinio paso idėja ta, kad privalu nuolat tirti fiziologinę atletų būklę ieškant nukrypimų, kurie ir atskleidžia sukčiavimo faktus. Biologiniame pase nurodyto pažeidimo paprastai pakanka, kad sportininkas būtų diskvalifikuotas. Iš beveik 200 taip nubaustų lengvaatlečių 20 žmonių diskvalifikuoti remiantis biologinio paso duomenų rezultatais.
Niekas tiksliai nežino, kiek sporto elito atstovų vartoja dopingą – skaičiai pagal atskiras sporto šakas bei šalis įvairuoja labai stipriai. Jei tikėti vokiečių atliktu tyrimu keliose olimpinėse sporto šakose (tyrimo pagrindą sudarė ypač kruopščiai sudarytas anoniminis klausimynas), 2005-ųjų sezone dopingą vartojo 20-39 proc. elitinių sportininkų. 2001-2007 metais paimti kraujo pavyzdžiai parodė, jog maždaug 10 proc. atvejų tarp elitinių dviratininkų aptiktas pernelyg didelis nebrandžių eritrocitų kiekis, kas bylojo apie draudžiamų preparatų vartojimą. Bet 2009-aisiais Tarptautinės dviratininkų sąjungos tyrėjai išsiaiškino, jog šis rodiklis sumažėjo iki mažiau nei 3 proc.
Kodėl biologiniai pasai neužtikrina efektyvesnio sukčių išaiškinimo? Viena priežasčių – korupcija. WADA komisija padarė išvadą, kad rusų treneriai neteisėtai sužinodavo įtartinų testų detales savo prižiūrimų sportininkų biologiniuose pasuose. Esama ir fundamentalesnio trūkumo, kurio neįmanoma pašalinti. Vertinimo kartelė, pagal kurią testas laikomas abejotinu, iškelta labai aukštai. Pasak (Джойнер), ją bent kiek nuleidus, testas leistų išsiaiškinti daugumą apgavikų, tačiau dėl to ir iki 3 proc. didėtų abejotinų rezultatų biologinių pasų savininkų, kurie dopingo iš tiesų nevartoja. Sportininkai šį niuansą žino ir juo naudojasi.
Pasak amerikiečių fiziologo, tai reiškia, jog pramoniniais mastais vartojamo dopingo laikai baigėsi. Juos pakeitė vadinamasis mikrodozių principas – apgavikai įsitikinę, jog mažos dozės vargu ar sugadins biologinio paso duomenis. Vis dėlto biologinį pasą sugalvojęs mokslininkas James Stray-Gundersen įsitikinęs, jog nežabotą piktnaudžiavimą pasai suvaldyti padėjo, ir dopingo nevartojantys sportininkai šansą laimėti gavo.
Dabar – antra pusė, publikacija „Globalizacija – tai ne tik pelnas, bet ir mokesčiai“ iš „The Guardian“.
Amerikos aukščiausiasis teismas yra paskelbęs nutartį, jog korporacijos irgi yra žmonės, turintys visas priklausančias jiems teises. Bet ši teisinė fikcija neįpareigoja moralinei atsakomybei, todėl korporacijos tuo pat metu gali būti ir visur, kai kalbama apie prekių pardavimą, ir niekur, kuomet kalbama apie įsipareigojimą teikti duomenis apie pelną.
Didžiosios kompanijos gauna milžiniškos naudos iš galimybių, kurias suteikia Vakarų šalių vyriausybės – jų darbuotojai yra gavę puikų išsilavinimą vyriausybių remiamuose universitetuose, korporacijų klestėjimą daugeliu atžvilgių lemia teisinės sistemos, įskaitant ir griežtą intelektinės nuosavybės apsaugą. Tokios kompanijos kaip „Apple“ bei „Google“ paprašė (ir prašymas buvo patenkintas) Jungtines Valstijas priversti visas šalis įsivesti amerikietiškus standartus – kai kuriais atvejais tai brangiai atsiėjo ir žmonėms, ir besivystančioms ekonomikoms. Be abejo, korporacijos investavo, bet ir gavo už tai dosnų atlygį.
Šiuolaikiniai aukštųjų technologijų titanai nejaučia jokių sąžinės priekaištų, nemokamai naudodamiesi įvairiomis privilegijomis bei gaudami milžinišką pelną. Tuo pat metu jie vengia įnešti proporcingą indėlį į sistemos deramą funkcionavimą, nors be valstybės palaikymo ilgainiui išseks ir inovacijas skatinantis naudos šaltinis, nekalbant apie tai, kas gali nutikti su mūsų vis labiau išsiskaidančia visuomene. Visiškai neatitinka tikrovės korporacijų eskaluojamas teiginys, esą aukšti korporaciniai mokesčiai būtinai mažins investicijas – ta pati kompanija „Apple“ puikiai demonstruoja bet ką galinti finansuoti pasitelkdama skolinimąsi.
Tarptautinei bendruomenei seniai laikas pripažinti tikrovę – turime nevaldomą, neteisingą ir globalizacijos iškreiptą mokestinį režimą. Veikianti mokesčių sistema labiausiai skatina nelygybę, kuri šiandien būdinga labiausiai išsivysčiusioms šalims su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje.
Globalizacija mus vis labiau susaisto ir didžiausią naudą teikia tarptautinėms korporacijoms. Nors globalizacija mažina prekių kainas, dirbančiųjų pajamos metai iš metų menksta ir šiuo metu susitraukė tiek, kad visą darbo dieną užimtas darbininkas Amerikoje uždirba mažiau nei būtų gavęs prieš 40 metų. Transnacionalinės korporacijos išmoko eksploatuoti globalizaciją, įskaitant ir naudojimąsi mokestinės sistemos spragomis, leidžiančiomis išvengti globalios socialinės atsakomybės.
Jungtinėse Valstijose sukurta standartinė sistema, pagal kurią globalus pelnas apskaičiuojamas įvertinant darbo sąnaudas, pardavimus bei gamybos priemones. Būtų gerai, jei atsirastų tarptautinis susitarimas dėl korporacijų už pardavimus gautų pajamų apmokestinimo. Kol tokio nėra, bet kuri tokį mokestį ketinanti įvesti valstybė gali būti nubausta – gamyba ir darbo vietos iš jos gali pasitraukti kitur. Tarptautiniu mastu suvienodinus korporatyvinį apmokestinimą šalys tikriausiai apsispręstų įvairiai, vis dėlto nuo vartotojo pabėgti neįmanoma.
Globaliu mastu taip pat dera reformuoti vadinamuosius mokesčių rojus, kur savo pinigus laiko mokesčius vengiantys žmonės bei tarptautinės korporacijos, samdančios geriausius teisininkus, kurie žino kaip išvengti mokesčių, bet ir likti įstatymų veikimo ribose.
Dabartinė sistema neatsirado savaime, ją iš pat pradžių formavo transnacionalinių korporacijų lobistai, sugebėję primesti mokesčių leidžiančias išvengti teisines normas. Tokios kompanijos kaip „Apple“ ir „Google“ išraiškingai demonstruoja, kaip galima pasinaudoti globalizacijos teikiamomis galimybėmis. Kita vertus, siekis vengti mokesčių padarė šias kompanijas simbolinėmis struktūromis, įkūnijančiomis iš principo neteisingą sistemą.