Kovo 15 d. Arūno Sprauniaus rengiamos laidos „Dvi pusės“ tema – Nepakartojamos mūsų prigimties pusės. Pirma pusė – straipsnis „Bailumas“ iš „Aeon Magazine“, antra pusė – publikacija „Kodėl keršijame“ iš „Gazeta Wyborcza“. Laidą pristato bendrovė UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Pateikiame laidos tekstinę santrauką.

Viena vertus, kiekvieno mūsų būdas nepakartojamas, daugiabriaunis ir begaliniai paslaptingas. Iš kitos pusės, gyvename vis dėlto nuožmiais laikais. Ar šios dvi aplinkybės kaip nors susijusios bei sietinos? Dialektika tartų – neabejotinai, neigimo neigimo ar priešybių kovos ir vienybės dėsnių veikimo ribose. Arba kalbant kasdieniškai – viena kitam netrukdo. 21 amžiaus tempas bei gyvenimo formų margybė žmogaus asmenybės įvairovę verčia skleistis bet kokiomis aplinkybėmis, net jei asmenybinių turtų savininkas tetrokšta ramybės. Veikiausiai ir todėl dabartiniai laikai nuožmumo nestokoja.

Čia ir dabar kažkaip sugyvena siekis turėti dar ir dar iki absoliučiai visko imtinai bei pavydėtinas kuklumas. Nevyriausybinės labdaros organizacijos „Oxfam“ prieš Pasaulio ekonomikos forumą Davose vasario pabaigoje paskelbtoje studijoje nurodyta, kad 1 proc. respektabiliausių planetos piliečių valdo daugiau turto nei likę 99 proc. žmonijos. Dar vienas pasigėrėtinas faktas – 62 pasaulio gyventojai turi tiek pat, kiek 3.5 milijardo skurdžiausiųjų. Pagaliau…

Nors tobulėti šiek tiek dar yra kur – nėra jokių formalių kliūčių ir būtų visai žaisminga tuos 99 proc. palikti visai be nieko. Ekonominį elitą studijuojančio politologo Jeffrey A. Winterso teigimu, dabartinė turtinė atskirtis beprecedentė istorijoje – antikinė Roma ar bet kada gyvavusios galingiausios diktatūros nesugebėjo koncentruoti turto tokiu mastu kaip dabar. Taigi dera kalbėti apie tendenciją, gi tendenciją privalu tęsti. Mūsų išdidi valstybė godumo kontekste irgi atrodo deramai – Lietuvoje atlyginimams skiriama Bendrojo Vidaus Produkto (BVP) dalis mažiausia Europos Sąjungoje (ES).

Bet, kaip minėta, esama ir stebėtino kuklumo pavyzdžių, tiesa, viešųjų ryšių dažniausiai ignoruojamų. Visai neseniai, dar 2013-aisiais Urugvajaus prezidentu buvęs Josė Mujica atsisakė valstybinių apartamentų paprasto fermerio namuko naudai, į užsienio vizitus skraidė ekonomine klase, didžiąją dalį prezidentinių pajamų skyrė socialiniams projektams, važinėjo gerokai apdrožtu nebegaminamu dviejų durų Volkswagenu, vadinamuoju „vabalu“, bet nė už ką nesutiko su jam priskiriamomis skurdžiausio pasaulio prezidento regalijomis, mat turtą suprato gerokai kitaip nei žurnalo „Forbes“ reitingų ereliai.

Žodžiu, tikrovė permaininga, konfliktiška, visko pertekliumi žaižaruojanti iki isterijos imtinai. Be abejo, ir todėl, kad planetos gyventojų bendrabūvį valdingai bei lemtingai koreguojantis žmogiško būdo savybių bukietas ir turtingas, ir nepakartojamas. Šiandien – apie porą mūsų prigimties pusių. Pirmoji aptariama straipsnyje „Bailumas“ britų žurnale „Aeon Magazine“, gi antra pusė – publikacija „Kodėl keršijame“ iš Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“.

Pirma pusė – straipsnis „Bailumas“ iš „Aeon Magazine“.

Vieną vakarą vyras grįžo namo ir pranešė, kad kaltinamasis vienoje jo tiriamų bylų grasina jį nužudyti. Po kelių dienų paklausiusi tyrėjų rekomendacijų su mažu sūnumi išvykau į užmiestį. Vis dėlto net mūsų užmiesčio name neapleido baimė, jog žudikai tykoja kažkur netoliese. Gi vyras, kuris ir buvo tikrasis taikinys, liko mieste, miegojo ramiai ir be baimės vyko į darbą.

Toks savijautų skirtumas, pasirodo, yra ne tik moralinės, bet biologinės prigimties bei sietinas su gerai žinoma reakcija į situaciją „kautis arba sprukti“. Kaip reakcija į ją organizme išsiskiria adrenalinas, kuris pagreitina kraujo apytaką ir priverčia smegenis reaguoti akimirksniu. Pasak Kolorado universiteto psichologijos ir neurobiologijos katedros vyresniojo mokslinio bendradarbio Matthew Franko, šiuose procesuose dalyvauja ir imunitetą slopinantis hormonas kortizolis, kuris, atvirkščiai, žmogų verčia absoliučiai neveiksniu.

Su korporacijomis dirbantis konsultantas lyderystės bei narsos klausimais Brookas Deterlinas priduria, kad atsidūrę „raudonojoje“ pavojaus zonoje mes, tikėtina, veikiame automatiškai. Bet kuriuo atveju kognityviniam mąstymui sulėtėjus, siekis išlikti narsiam dingsta. Savo seminaro dalyvius B. Deterlinas ragina ribinėse situacijose iškvėpti dvigubai lėčiau nei įkvėpti, mat tai mažina kortizolo kiekį organizme, ir žmogus pajėgia aiškiau mąstyti. Kortizolo plūstelėjimas į organizmą buvo prasmingas maisto rinkėjų bei medžiotojų epochoje – vargu ar verta imtis svarstymų, kai jus tuoj sudoros meškinas.

Psichologas iš Oregono Davidas Baldwinas išsiaiškino, kad sąmonės aptemimas ypač kritiškomis akimirkomis nebūtinai stichiškas. Psichologas išskiria 5 reakcijas: įtarus budrumas, sprukimas, peštynės, sustingimas iš siaubo bei sąmonės netekimas. Tai lanksti sistema, kuri veikia automatiškai. Jei po teroro akto pajėgsime bėgti, pirmiausia tą ir darysime, jei automatiškai atrodys, jog galime nugalėti – kausimės. Kai neįmanoma nei viena, nei kita – sustingsime ar net neteksime sąmonės, kaip kai kada nutinka užpuolus plėšrūnui.

Vokiečių psichologo Larso Penkės teigimu, kiekviena iš skirtingų reakcijų turi savo privalumų. Vienomis aplinkybėmis naudingiau bijoti, kitomis – būti drąsiam. Psichologas Stevenas Pinkeris tą iliustruoja tokiu pavyzdžiu: vieni paukščių jaunikliai maitinami sliekais, kiti – grūdeliais, bet kažkokio maisto galų gale gauna visi. Tiesa, tokia padėtis formuoja ir grobuonių, ir nervingų baikštuolių populiaciją.

Strategijos „kovoti arba sprukti“ taikymas priklauso ir nuo individualių savybių. Turbūt tinkama yra demonstruoti atsargumą atsidūrus tarp plėšrūnų, priešingu atveju galite būti suvalgytas. Bet jei nesate pakankamai agresyvus ieškodami maisto, turėsite sunkumų siekdami turėti palikuonių. Reakcijų spektro tarp bailumo ir drąsos įvairovė padeda gyvūnų rūšims išgyventi – tarkime, vieni paukščiai medžioja, kiti maistą iš medžiotojų vagia. Ir tarp žmonių nebūtų bailių, jei nebūtų ir drąsuolių, už kurių bailiai gali pasislėpti.

Svarbi ir mus supanti aplinka. Žiaurumą bei patyčias patyręs žmogus į pavojų reaguos kitaip nei to neišgyvenęs. Europos molekulinės biologijos laboratorijos mokslinis bendradarbis Cornelius Grossas tą įrodė bandymu su pelių jaunikliais, kuriuos kiekvieną dieną 10 minučių atskirdavo nuo motinų ir patalpindavo į narvelį su pelių patinėliais. Po 2 mėnesių paaugusios jaunos pelės tapo agresyvesnės bei linkusios į prievartą. Pasak C. Grosso, ir žmogus, jei anksti patiria prievartą, ilgainiui tampa bebaimiu tironu ir chuliganu.

Apibendrinant, reakcija į pavojų, bailumo lygis iš tiesų priklauso nuo sudėtingo algoritmo, susidedančio iš mūsų biologinių ypatumų bei asmeninės patirties.

Dabar – antra pusė, publikacija „Kodėl keršijame“ iš „Gazeta Wyborcza“.

Turbūt nėra kultūros, kuri neturėtų atpildo už padarytą nuostolį mechanizmo. Nors filosofai kerštą vertina nevienareikšmiškai, jis patikimai įsitvirtinęs mūsų smegenyse. Dar daugiau, jis suteikia mums pasitenkinimą, tiesa, atpildo saldybė nėra ilgalaikė.

Tą patvirtina Kevino Carlsmitho 2008-aisiais atliktas eksperimentas, kai 48 studentai grupėmis po keturis pagal iš anksto parengtą scenarijų žaidė investicinį žaidimą. Kartu su jais žaidė ir kompiuteriniai algoritmai, užprogramuoti elgtis negarbingai: vienas dalyvis karštai kviesdavo kitus bendradarbiauti, bet paskutiniu momentu veikdavo prieš partnerius ir bei pelnydavo daugiau sau, atimdamas iš studentų apdovanojimą ir vesdamas juos iš pusiausvyros.

Kai kuriems iš nukentėjusiųjų vėliau pasiūlyta nubausti nenaudėlį, bet jie turėjo atsakyti į klausimą: „kaip jaustumėtės, jei galėtumėte atkeršyti, ir kaip – jeigu tokios galimybės neturėtumėte?“. Visi tikėjosi, kad kerštas nuramins, tačiau atsakymai jau po keršto akto buvo netikėti – pasirodė, kad atkeršijusieji pasijuto gerokai prasčiau nei tie, kas tokios galimybės negavo. Šis faktas nurodo, kad žmonės prastai moka numatyti savo pačių emocinį nusiteikimą, tarkime, neturėdami galimybės atsilošti, mes retai atsiduodame pagiežai, ilgainiui ji praeina ir tiesiog užsiimame kitais dalykais.

Rengdamiesi kerštui sukoncentruojame dėmesį į neteisybę, kurią mūsų vaizduotė išaugina iki neįmanomų dydžių, atitinkamai padidėjęs pyktis kursto pagiežą ir gadina nuotaiką. Ar dėl to pasijuntame geriau? Nė kiek. Todėl neretai tas, kuriam keršijame, to nepriima kaip teisėto atpildo, o atvirkščiai – kaip neteisybės apraišką, į kurią pažada atsakyti. Akis už akį, dantis už dantį.

Tiesa, Stenfordo universiteto profesorius Carlas Thoresenas, įkalbėjęs 259 suaugusius savanorius dalyvauti eksperimente, kurio metu mokė atleisti, įrodė, jog kerštingumo atsisakymas gali pataisyti pašlijusius sveikatos reikalus ir net pailginti gyvenimą. Vokiečių psichologijos profesorius iš Marburgo universiteto Marius Gollwitzeris tvirtina, kad kerštas prasmingas nebent tuo atveju, jei siunčia žinią. Geriau pasijuntame tada, kai tas, kuriam keršijome, žino, už ką gavo atgal.

Vis dėlto jei kerštas veikiau pražūtingas nei saldus, kodėl taip atkakliai jo siekiame? Pasak psichologų-evoliucionistų, kerštas atlieka adaptacinę funkciją, jo dėka galime ramiau gyventi pasaulyje. Kerštas siunčia žinią ne tik tam, kuris, mūsų manymu, pakenkė, bet ir kitiems, kurie irgi gali turėti kėslų mumis pasinaudoti.

Tyrimai rodo, jog vyrai mieliau renkasi fizinį atkirtį, gi moterys dažniau telkiasi žodžius. Psichologė Tania Singer magnetine-rezonansine tomografija patikrino 32 savanorius, dalyvavusius žaidime, kuriame išlošti buvo galima išdavus partnerį, o va abipusė išdavystė buvo nenaudinga abiems. Apgauti žaidėjai galėjo nubausti skriaudėjus elektros iškrova, o tyrėja tuo metu stebėjo jų smegenis. Ir atrado, jog vyrų smegenys stipriau reaguoja į fizinį kerštą negu moterų.

Sociologė iš rytų Londono universiteto Camilla Power ryšium su tuo pastebi, jog moterims gera keršto forma yra apkalbos. Ir iš pirmo žvilgsnio nekalto pranešimo sumanios dešifruotojos moterys geba sukurti nuotaikingą istoriją. Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje antropologai Nicolė Hss ir Edvardas Hagenas mano, jog damos renkasi paskalas dėl to, kad yra fiziškai silpnesnės už vyrus, be to, varžytis joms tenka su moterimis. Paskalos padeda pakirsti priešininkės reputaciją bei socialinį statusą ir atstumti nuo jos vyrus.

Mokslininkų vertinimu, paskalos atsirado kartu su patriarchaline visuomene, kurioje moterys buvo priklausomos nuo vyrų. Bet ir dabar jos telkiasi vis naujas intrigas virtualiame damų kovos lauke. Bet ar galima dėl to ką nors kaltinti? Juk tai evoliucija.