Lapkričio 24 d. laidos „Dvi pusės“ tema – Vakarai apgultyje. Pirma pusė – straipsnis „Kodėl vakarietiškas modelis patiria krizę“ iš Vokietijos dienraščio „Der Tagesspiegel”, ir antroji – čekų laikraščio „Novinky“ publikacija „Kodėl geriau klysti su Amerika nei būti teisiam su Rusija“. Laidą rengia Arūnas Spraunius. Laidos rėmėjas UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“. Laido įrašo galite klausyti čia. Taip pat pat pateikiame laidos tekstinę santrauką.
Prisimenate lengvabūdišką praėjusio amžiaus pabaigos euforiją, palaimingus Frencio Fukuyamos „Istorijos pabaigos“ laikus, kuomet atrodė, jog istorija iš tiesų baigėsi ir atsivėrusiame pasaulyje kiekvienam veriasi tikros savirealizacijos galimybės, be abejo, jei tik nesi pats sau priešas? Deja, praėjus vos porai dešimtmečių, panašu, vėl artėjama prie žmonijos civilizacijoje cikliškai pasikartojančios dilemos, galima sakyti, egzistencinio klausimo: su kuo tu, žmogau, paskui kokį vertybinį vektorių esi linkęs sekti?
Vakarai išlošė pasaulinį konkursą dėl geriausios, labiausiai natūralius žmogaus poreikius atitinkančios civilizacijos, bet pavydūs kaimynai su taip besiklostančia reikalų padėtimi taikstytis nelinkę. Krymo aneksija bei karu rytų Ukrainoje daugiau nei pusamžio ramybę Europoje sunaikinęs ponas Vladimiras Putinas akivaizdžiai parodė, jog nejaučia jokios pagarbos nei sienų neliečiamumui, nei tarptautinei teisei. O ir Kremliaus karinis šastelėjimas į Siriją tik eskalavo konfliktą Artimuosiuose Rytuose, ir dabar turime aiškinimąsi pakeltais balsais dėl nevaldomo migrantų srauto ir teroro. Net jau randasi užuominų, kad pasaulis jei ne išsikraustė, tai neabejotinai eina iš proto. Viskas gal ne taip kategoriška, vis dėlto panašu, jog planeta, jei ne keičiasi, tai kažkuriam laikui praranda savitvardą.
Bet kuriuo atveju ir Senajame Žemyne randasi vis daugiau imperatyviai nurodančių, kad europiečiams jau reikėtų nustoti kliautis iliuzija apie nusistovėjusį vakarietišką stabilumą. Beveik akivaizdu, kad virsmas globalia tikrove sudėtingesnis negu dabar jau lengvabūdiškomis atrodančios teorinės vizijos, anksčiau nepajudinamomis atrodžiusios taisyklės galioja vis labiau fragmentiškai, užtat į pirmą planą išsibrauna tiesmukiška jėga.
Kai geopolitinė padėtis nestokoja įtampų, aišku, randasi ir tikriausiai net gausėja jaučiančių nostalgiją praėjusio amžiaus antros pusės konfrontaciniam stabilumui, kurį užtikrino Vakarų bei sovietijos priešprieša, esą dviejų nesutaikomų ideologijų, gyvenimo stilių konfrontacija palaikė gal ir trapią, tačiau vis dėlto ramybę. Kovinėje parengtyje turėję nuolat būti, budrumo neprarasti priversti Vakarai Šaltojo karo dešimtmečiais nebuvo tokie išglebę kaip dabar, kai įžūlius Kremliaus išsišokimus temėgina malšinti nuosaikia sulaikymo retorika. Nebėr, nebėr Vakaruose kelis ėjimus į priekį numatančių strateginių geopolitinių sprendimų, belikę tik į labai jau trumpalaikę naudą orientuoti taktiniai ėjimai – rypuoja tie žmonės.
Gi autoritarai ciniškai spjauna į civilizuotą laikyseną, siekdami žūtbūt pakirsti Vakarų autoritetą. Geležinės uždangos griuvimo metais vargu ar kas galėjo numatyti, kad antiamerikietiškumas Rusijoje dabar bus gajesnis negu niūriausiais sovietinės propagandos metais. Visi veikiau buvo pilni lūkesčių apie pagaliau stosiantį iš esmės nekonfliktišką pasaulį. Vėl prisimintinas ponas F. Fukuyama, tiksliau, paskutinė jo esė frazė – „gal būtent istorijos pabaigoje stosiančio daugiaamžio nuobodulio perspektyva privers istoriją vėl prasidėti“. Aha, sulaukėme, jau kad prasidėjo, tai prasidėjo.
Šiandien – apie iššūkius vakarietiškam gyvenimo stiliui, žlunga jis ar tik susvyravo. Pirma pusė – straipsnis „Kodėl vakarietiškas modelis patiria krizę“ iš Vokietijos dienraščio „Der Tagesspiegel”, ir antroji – čekų laikraščio „Novinky“ publikacija „Kodėl geriau klysti su Amerikas nei būti teisiam su Rusija“.
Pirma pusė – straipsnis „Kodėl vakarietiškas modelis patiria krizę“ iš „Der Tagesspiegel”.
Vakarietiškas gyvenimo modelis išgyvena krizę. Tiesa, laisvos rinkos, asmeninės laisvės bei demokratinio apsisprendimo magija tebeveikia, juo labiau, kad rinkos ekonomikos galimybės Amerikoje, Europoje ir Azijoje yra milžiniškos. Globalizacija gerokai sumažino bado lygį, pakėlė gerovę, išplėtė laisvės erdvę ir apnaikino sienas.
Vis dėlto su prisitaikymu susijusios problemos išlieka labai aštrios, kaina už atsisakymą prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio auga. Ir besivystančios šalys, ir stabilios demokratijos atsidūrė sudėtingoje situacijoje, nes visus ima veikti tarptautinio koordinavimo galios bei kultūrinė fragmentacija, gi protestuojantys rinkėjai tebelinkę vadovautis politinėmis simpatijomis nacionalinių valstybių ribose.
21 amžiaus pasaulis – atvirų sienų pasaulis, planetą ima vienyti bendra politika, ekonomika bei kultūra. Šiomis naujomis sąlygomis politinės partijos gali tesėti savo pažadus tik tuo atveju, jei reikalaus iš žmonių mobilumo bei produktyvumo, išnaudos vietinių sąlygų pranašumus, tiksliai reaguodamos į dinamiškai besikeičiančią pasaulinę rinką. Bet kai ekonominis racionalizmas ir būtinumas taikytis prie viršvalstybinio valdymo rinkėjams darosi nepriimtinas, populistiniai judėjimai gauna progą supurtyti tradicines partines struktūras bei skatinti į iracionalų politinį elgesį. Kaip rezultatas ima lėtai, bet nesustodama plisti legitimumo krizė.
Nereguliuojami tarptautiniai finansų srautai bei didelės valstybių skolos iššaukia rimtas struktūrines problemas. Kai kuriose šalyse įvairūs finansiniai triukai atrodo neišvengiami, priešingu atveju sudėtingos valdymo struktūros sugriūtų tarsi kortų nameliai. Kitose, senos socialinės rinkos ekonomikos šalyse, formuojasi naujas, politiškai valdomas laisvos rinkos ūkis. Agresyvi pinigų politika, nulinių procentinių palūkanų normų strategija kėsinasi į privačią nuosavybę ir finansų sistemą, eilinį kartą atriboja nuo situacijos realioje ekonomikoje. Viduriniosios klasės pasitikėjimas susvyruoja.
Susvyravusi ekonominė tvarka ir didžiosiose demokratijose skatina nerimą dėl ateities. Gi periferijoje suabejojus dėl orientyrų ima daugėti priešinimosi Vakarų vertybėms bei gyvenimo sanklodai. Tai regima ne tik prievartą praktikuojančio islamizmo atveju, bet tokiose šalyse kaip Rusija, Vengrija, Turkija, Egiptas, Venesuela, Kinija ir net Japonija. Ima ryškėti ir kultūrinės kovos požymiai. Turime drausti viešose vietose nešioti aklinai kūną dengiančius drabužius, ar tai atrodys kaip perdėta islamofobiška reakcija?
Lyderius užplūsta nemalonūs jausmai, kai jie įtikinėjimais mėgina išlaikyti visuomenę teisingame raidos kelyje, mat ir racionalios politinės tezės pačios savaime negarantuoja pageidaujamo rezultato. Priešingai, netrūksta siekiančių paaitrinti Vakarų žaizdas, keliant jiems nepamatuotus reikalavimus.
Jei vakarietiškas civilizacinis modelis nori ne vien išlikti, bet ir tapti patrauklia žmonijos ateities koncepcija, jo pagrindai turi būti vėl peržiūrėti bei apibrėžti, kad laisvos visuomenės prielaidos būtų naujai kartografuotos. Vakarų ateičiai būtinas esminis tyrimas.
Dabar – antra pusė, laikraščio „Novinky“ publikacija „Kodėl geriau klysti su Amerika nei būti teisiam su Rusija“.
Kai kuriuos čekų publicistus piktina frazė, kad geriau yra klysti su Jungtinėmis Valstijomis, negu būti teisiems su Rusija. Atsakant ne apmokamiems vadinamiesiems „Rusijos draugams“ (su jais polemizuoti beprasmiška), bet tiems, kas dirba ne pagal Kremliaus užsakymą, pateiktinos kelios esminės priežastys, kodėl vis dėlto geriau klysti su Amerika nei jaustis teisiam su Rusija.
Pirma. Jungtinės Valstijos per paskutinius 20 metų, be abejo, padarė labai rimtų klaidų tarptautinėje arenoje. Pavyzdžiui, minėtinos be Jungtinių Tautų (JT) sankcijos vykdytos karinės intervencijos ir nesugebėjimas politiškai konsoliduoti atakuotas valstybes. Vis dėlto sekantys visuomeninę diskusiją Amerikoje taip pat žino, jog apie šias klaidas Jungtinėse Valstijose rimtai ginčijamasi, ten jos kritikuojamos kur kas pagrįsčiau negu tą daro įvairūs Amerikos politikos kritikai čekai. Be to, ši atvira bei daugiabalsė diskusija turi realią įtaką Amerikos politikos elito laikysenai. Todėl, pavyzdžiui, Barackas Obama atsisakė kai kurių karinių operacijų bei išvedė karines pajėgas iš Irako, tą patį planuoja padaryti ir Afganistane. Rusijoje dėl karinių Kremliaus akcijų jokių diskusijų nevyksta, priešingai, visuomenė „apdorojama“ masinės propagandos. Todėl geriau klysti kartu su Amerika negu būti „teisiam“ su Rusija.
Antra. Negalima paneigti, kad po dvipolio pasaulio iširimo neokonservatyvi Georgo Busho jaunesniojo Baltųjų rūmų administracija pasidavė iliuzijai, kad pasaulis tapo vienpoliu Jungtinių Valstijų interesų tenkinimo lauku. Tačiau irgi faktas, jog daugelis valstybių primeta Amerikai pasaulio policininko vaidmenį, mat yra pigiau bei patogiau prisidengti amerikietišku saugumo skėčiu. Stojus kokiai nors krizei, genocidui ar masiniams žmogaus teisių pažeidimams, didžioji pasaulio bendruomenės dalis tikėsis Jungtinių Valstijų įsikišimo. Amerika neverčia kolonijomis valstybių, kurias atakuoja, Jungtinės Valstijos neturi imperinių ambicijų. O štai apie Rusiją to, deja, nepasakysi. Ponas V. Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą yra pavadinęs didžiausia 20 amžiaus tragedija. Jeigu jis, o kartu su juo ir dauguma rusų mano, kad taip iš tiesų yra, šimtą kartų geriau klysti su Amerika.
Trečia. Vieną rusišką „tiesą“ čekai patyrė savo kailiu, ir tai yra 41-erių metų trukmės patirtis. Galų gale išaiškėjo, jog tai buvo siaubingas melas ir paklydimas. Net jei dabartinis bendradarbiavimas su Jungtinėmis Valstijomis būtų klaida, su didele tikimybe pagrįsta tvirtinti, jog tai nebus tokio masto paklydimas, koks buvo rusų kuruojamas komunistinis režimas. Įskaitant ir faktą, kad mus turėjusi apginti Varšuvos sutartis 1968-aisiais mūsų šalies neišgelbėjo, bet, priešingai, leido mums smogti. Jeigu V. Putinas ir jo kompanija netvirtintų, esą Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, galėtume patikėti, jog Kremlius iš savo 20 amžiaus klaidų pasimokė. Deja, panašu, jog jie nieko nepasimokė ir nieko nesuprato.
Ketvirta. Nepaisant to, kad kairieji intelektualai pagrįstai kritikuoja šiuolaikinį globalų kapitalizmą, kuris dėl įvairių priežasčių kėsinasi į liberalią demokratiją, beje, finansinės bei korporacinės globalizacijos versiją propaguoja būtent Amerika, Rusija vis viena jokia alternatyva. Tai autoritarinis režimas, ekonominis naftos emyrato analogas, kai naftos eksportą kontroliuoja su Kremliumi susiję visagaliai verslo oligarchai. Šimtą kartų geriau gyventi liberalioje demokratijoje, kuri priešinasi globalaus kapitalizmo patologijoms ir suteikia galimybę laisvai diskutuoti apie galimus pasikeitimus, negu gyventi rusiškoje sistemoje.