Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių Europos Sąjungoje (ES). Pagal vidutinį ūkių dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje – dėl šios priežasties vidutinės pieno supirkimo kainos šalyje yra vienos mažiausių Bendrijoje.
Tokias išvadas pateikia konsultacinė bendrovė „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT), atlikusi nepriklausomą pieno sektoriaus apžvalgą Lietuvoje. Visą apžvalgą galite nemokamai atsisiųsti, paspaudę šią nuorodą.
Pasak EKT partnerio Dariaus Dulskio, esmine pieno sektoriaus gamybos grandies problema ir toliau išlieka smulkių ūkių dominavimas. „Maži, iki dešimt karvių laikantys, ūkiai sudaro net 74 proc. viso jų skaičiaus Lietuvoje, kurie pagamina vos 11 proc. žaliavinio pieno. Iš to seka mažas ūkių efektyvumas, nepakankama pieno kokybė, didesnės gamybos sąnaudos, dideli pieno surinkimo kaštai, ūkių nuostoliai ir ūkininkų priklausomybė nuo paramos. Nors Lietuvoje ir vyksta pieno ūkių stambėjimo procesai, tačiau jų tempai lėti, o tai neleidžia pilnai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo“, – sako ekspertas.
EKT atlikto tyrimo rezultatai atskleidžia dar keletą svarbių pieno sektoriaus spragų. Smulkiųjų pieno ūkių finansinę padėtį blogina tai, kad Lietuvos pieno sektoriuje egzistuoja papildoma iš žemdirbių pieną superkanti tarpininkų grandis, kuri perparduodama žaliavą perdirbėjams, pelnosi ūkininkų sąskaita.
Taip pat studijoje pabrėžiama, kad Lietuvoje nuo 1998 m. taikomų bazinių pieno sudėties dydžių nuokrypis nuo faktinių pieno sudėties rodiklių yra didžiausias tarp analizuotų ES šalių ir ši situacija nekinta jau ketverius metus. Priartinus bazinius pieno sudėties rodiklius prie faktinių, natūralaus pieno supirkimo kainos dydis nepakistų, tačiau bazinių ir faktinių kainų palyginimas taptų korektiškesnis.
D. Dulskis atkreipia dėmesį, kad pieno supirkimo kainos svyruoja visose ES šalyse, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis jų svyravimas nepasižymi tokiais staigiais pakilimais ir giliais smukimais, kaip Lietuvoje. „Taip yra todėl, kad Lietuvos pieno žaliavos gamyba nėra subalansuota – turime per mažą stambiųjų ūkių koncentraciją, kuri galėtų garantuoti stabilų ir pakankamą aukščiausios kokybės lietuviško pieno tiekimą europine rinkos kaina“, – sako D. Dulskis.
Lietuvos pieno ūkiai pajėgūs pagaminti visą pieno perdirbėjams reikalingą žaliavos kiekį. Tačiau dalis primelžto pieno suvartojama savo reikmėms (10 proc.), dalis jo eksportuojama (4 proc.), todėl lietuviškos kilmės žaliavinis pienas užtikrina tik tris ketvirčius viso perdirbimui reikalingo poreikio. Dėl lietuviško pieno trūkumo, jis importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno ūkių, kur reikiamos kokybės pienas perkamas maždaug 15 proc. pigiau nei Lietuvoje.
Šalies įmonių perdirbamo pieno kiekis dukart viršija Lietuvos vidaus vartojimo poreikius, todėl iki 60 proc. pagamintos produkcijos, iš kurios svarbiausi yra sūriai, eksportuojama.
Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal pagaminamo, superkamo ir perdirbamo pieno kiekį 2017 metais išliko rinkos lydere – jai teko 47 proc. rinkos, tuo tarpu Latvijai – 30 proc., o Estijai – 23 proc.
Tai jau antroji išsami pieno sektoriaus apžvalga, kurią atliko EKT. Pirmąkart kompleksinis pieno sektoriaus tyrimas atliktas ir pristatytas 2016 metais.
Pieno sektoriaus apžvalgos atliktos pagal viešai prieinamus šaltinius, įvertinus pieno sektoriaus svarbą šalies ekonomikai, eksportui ir užimtumui.
EKT turi didelės patirties, apibendrintų statistinių duomenų ir analitinių įžvalgų dirbant su žemės ūkio ir maisto pramonės sritimi ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje. Pieno sektoriaus studijose sistemiškai apžvelgiama situacija, esminės problemos ir plėtros tendencijos visose svarbiausiose pieno sektoriaus vertės kūrimo grandyse – nuo pieno gamybos ūkiuose, perdirbimo ir prekybos iki galutinio vartotojo ir eksporto.
Daugiau informacijos:
Darius Dulskis
EKT partneris
Mob.: 869926949