Rugpjūčio 23,2019

EKT konsultantai Baltijos kelio dalis: prisiminimai

Prieš 30 metų – 1989 m. rugpjūčio 23 dieną – apie du milijonai Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Šios grandinės dalimi buvo ir mūsų komandos nariai : Aris Lencevičius, Laima Truncienė, Gintas Umbrasas ir Edmundas Piesarskas, kurie pasidalino įspūdžiais iš tos dienos:

𝘼𝙧𝙞𝙨
Baltijos kelyje dalyvavo visa mano giminė, žmona bei 5 mėnesių ir 5 metukų dukros, stovėjome važiuojant nuo Vilniaus link Panevėžio, 20 kilometre. Buvau kelio atkarpos koordinatorius ir padėjau žmonėms tvarkingai suformuoti grandinę. Labiausiai pamenu tą žingsnį, tą akimirką, kai visi žmonės sutartu laiku susikibę rankomis žengė į kelio vidurį. Buvo nuostabus vienybės jausmas.

𝙇𝙖𝙞𝙢𝙖
Su dviem dukromis, kurioms buvo 1,5 ir 3,5 metukai, vyru ir draugais stovėjome tarp dabartinės Tarandės ir Perkūnkiemio, sunku pasakyti tikslią vietą, kadangi tuo metu buvo pliki laukai ir tik vietomis pradėjusios vykti statybos. Kadangi vaikai dar buvo visai maži, į pasakymą, kad šiuo metu reikia visiems susikibti, sureagavo atvirkščiai, ypač mažoji. Ji nesutiko. Paleido mūsų rankas ir vaikiškai pareiškė, kad nori viena stovėti. Tuo metu dar bandėme įkalbėti vaikus stoti su visais į grandinę, tačiau man labiausiai įstrigo garbaus amžiaus vyro (60-70m.) pasakyti žodžiai, kad svarbiausia jog jie yra kartu ir, kad ateityje JIE (vaikai) bus pagrindė grandis. Šiuo metu mano vaikams jau virš 30 metų ir iš tiesų, jaunimas yra stipriausia grandis.

𝙂𝙞𝙣𝙩𝙖𝙨
Kartu su kolektyvu (20 – 30 žmonių) iš ministerijos savo iniciatyva autobusu važiavome prie Tarandės. Kažkur už dešimties kilometrų, taip pat su darbo kolektyvu, stovėjo ir žmona. Žmonių buvo labai daug: stovėjome glaudžiai vienas kito, eilė driekėsi į abi puses kiek akys mato, o virš galvų skraidė lėktuvai, iš kurių buvo mėtomos gėlės. Jau pasileidę rankomis, dalyviai dar gerą pusvalandį bendravo ir glėbesčiavosi, o pradėjus skirstytis buvo tiek daug mašinų, jog pėsčiomis grįžau anksčiau už kai kuriuos važiavusius. Manau, kad Baltijos kelio paradoksu tapo tai, jog valdžia tikriausiai netikėjusi, jog jis įvyks, nestabdė renginio, tačiau susivieniję mes parodėme savo stiprybę ir sukūrėme tai, kas išliks dar ilgam.

𝙀𝙙𝙢𝙪𝙣𝙙𝙖𝙨
Su bendraklasiais stovėjome kelyje prie Nėries ties dabartiniu VCUP. Su jais dalyvaudavome Sąjūdžio ir aplinkosaugos akcijose ir anksčiau. Pamenu, kad buvo tiek daug žmonių, jog negalėjome sutilpti į vieną juostą – stovėjome net keliomis eilėmis, nes visi norėjo būti grandinės dalimi. Tas masiškumo ir euforijos jausmas ir įstrigo labiausiai. Baltijos kelyje jau nebebuvo baimės jausmo – jautėme, kad laisvė jau arti.

Didžiuojamės ir žavimės savo kolektyvo nariais, kurie savo patriotišku elgesiu prisidėjo prie Baltijos kelio, kuris patvirtino, kad tikėjimas demokratinėmis idėjomis vienija Baltijos šalių gyventojus. Taip stiprus brolybės, vienybės ir bendro tikslo jausmas tapo svarbiu politiniu veiksniu ir galiausiai buvo pasiektas Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas.